Darnus vystymasis

Darnus vystymasis

Darnų vystymąsi sudaro darnus ir lygiavertis ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio komponentų vystymasis, kurį užtikrina institucijų rengiama politika, reguliavimas, šios politikos įgyvendinimas ir kontrolė.

Darnaus vystymosi tikslai

Daugiau kaip prieš 25 metus žengti pirmieji žingsniai siekiant pasaulyje įtvirtinti darnų vystymąsi. Tada Rio de Žaneire buvo priimta Rio deklaracija, kurioje išvardinti darnaus vystymosi principai. Vėliau priimtais tarptautiniais dokumentais – Johanesburgo įgyvendinimo planu, Rio+20 konferencijos išvadomis ir kitais buvo įtvirtinti valstybių susitarimai siekti darnesnio pasaulio.

2015 m. rugsėjo mėn. Niujorke (JAV) 150 pasaulio šalių vadovų susitikime patvirtinta Darbotvarkė 2030. Dokumente, dėl kurio derybos vyko ilgiau kaip dvejus metus, numatyta septyniolika naujų darnaus vystymosi tikslų ir 169 uždaviniai, kurie pakeitė nuo 2000 m. galiojusius Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Suformuluoti tikslai yra universalūs, papildo vienas kitą ir atspindi vienodą trijų darnaus vystymosi dimensijų svarbą. Tikslai svarbūs ir pasauliniu, ir nacionaliniu lygiu, jungia tiek globalius, tiek nacionalinius veiksmus siekiant darnesnio pasaulio. Darbotvarkė 2030 yra daug ambicingesnė už Tūkstantmečio vystymosi tikslus, apima daugiau klausimų, ją įgyvendinti turi besivystančios ir išsivysčiusios šalys. Priimdamos Darbotvarkę 2030, šalys įsipareigojo Jungtinių Tautų Organizacijai pristatyti savanoriškas jos įgyvendinimo ataskaitas.

Darnus vystymasis yra reikšmingas žemės ūkiui, kadangi žemės ūkio veikla priklauso nuo aplinkos sąlygų, klimato, ūkininkavimas daro didelį poveikį aplinkai. Todėl ūkininkai ir žemės ūkio sektorius gali kurti darnią ateitį mažindami socialinę ir ekonominę atskirtį, neigiamą poveikį aplinkai. (šaltinis:JT DARNAUS VYSTYMOSI DARBOTVARKĖS IKI 2030 M. ĮGYVENDINIMO LIETUVOJE ATASKAITA)

2050 m. žmonijos populiacijai išaugus iki 9,1 mlrd., prireiks daug pastangų maistu aprūpinti 2 mlrd. žmonių daugiau, nei gyvena šiandien. Per pastarąjį dvidešimtmetį išaugęs maisto produktų poreikis skatina gaminti daugiau ir siekti, kad žemės ūkio plėtra būtų darni, palanki aplinkai, socialiai atsakinga ir ekonomiškai naudinga.

Inovacijos žemės ūkyje iki 2050 m. gali 67 proc. padidinti maisto kiekį, kuris bus du kartus pigesnis.  Šie skaičiai rodo, kokį svarbų vaidmenį pasaulio vystymesi vaidina agrokultūros sektorius su jį remenčiais gamybos ir augalų apsaugos produktų sektoriais.

Darnus žemės ūkis

Darnus žemės ūkis – augalų ir gyvūnų auginimo veiklos sistema, kuri ilguoju laikotarpiu tenkina pagrindinius žmogaus maisto ir buities poreikius; gerina gamtinės aplinkos kokybę ir gamtinių išteklių potencialą; kuo veiksmingiau naudoja neatsinaujinančius išteklius (keičia į atsinaujinančius) ir prireikus integruoja natūralius biologinius ciklus ir kontrolę; palaiko ūkio veiklos ekonominį gyvybingumą; gerina ūkininkų ir visos visuomenės gyvenimo kokybę.

Darnus žemės ūkis gamina ne tik produktus, bet prisideda prie kraštovaizdžio formavimo, gamybos išteklių atsinaujinimo, biologinės genetinės įvairovės palaikymo, etnokultūros puoselėjimo, istorinio tęstinumo užtikrinimo ir socialinės ekonomikos gyvybingumo.

Sėkmingas ūkininkavimas – ekonomiškai stabilioje, socialiai atsakingoje ir švarioje aplinkoje

Ūkininkavimo sistemų darnumas turi būti vertinamas konkretaus ūkio lygmeniu. Įsigaliojus naujiems privalomiems reikalavimams ir perimant gerąją patirtį, ūkininkavimo sistemos panašėja. Tradicinės sistemos ekologizavimas vyksta įgyvendinant privalomuosius tausaus augalų apsaugos produktų naudojimo principus, taikant subalansuotą tręšimą, neariminę žemdirbystę ir pan.

Žemės ūkis, kaip stiprus ekonomikos sektorius, skatina kaimiškų vietovių vystymąsi, prisidėdamas prie socialinės ir ekonominės gerovės, nes ūkiai didina kaimo vietovės patrauklumą ir gyvybingumą.

Kaimo plėtra yra svarbus veiksnys, formuojantis darnų žemės ūkį, nes kaimo plėtros programos priemonės padeda didinti žemės ūkio konkurencingumą. Be to, pasitelkiant šios programos priemones, galima skatinti bendruomenių ir vietos veiklos grupių kūrimąsi, o bendruomenių ir veiklos grupių iniciatyvos ir projektai gali atlikti svarbų vaidmenį įtraukiant kaimo žmogų į europinių idėjų įgyvendinimą, inovacijų ir verslumo skatinimą.

Tausaus augalų apsaugos produktų naudojimas (TAAPN)

TAAPN tikslai ir uždaviniai:

  1. Augalų apsaugos produktus naudoti tausiai, kad būtų sumažintas cheminių medžiagų poveikis žmogaus sveikatai ir aplinkai
  2. Skatinti integruotos kenkėjų kontrolės naudojimą ir skirtingus metodus augalų apsaugai

Direktyvoje (2009/128) nustatytos rekomendacijos turėtų būti pritaikomos ir diegiamos kiekvieno Europos Sąjungos nario nacionaliniuose įstatyminiuose aktuose. Siekiant įgyvendinti iškeltus tikslus, jie gali būti:

  1. Rengiami nacionalinių veiksmų planai.
  2. Užtikrinamas tinkamas profesionalių augalų apsaugos produktų naudotojų, prekybininkų ir konsultantų mokymas.
  3. Visuomenei teikiama informacija apie augalų apsaugos produktus ir ugdomas jos narių sąmoningumas.
  4. Nustatomi augalų apsaugos produktų prekybos reikalavimai.
  5. Nustatomi apsaugos priemonių ir purkštuvų patikros reikalavimai.
  6. Draudžiama purkšti iš oro.
  7. Nustatomi specifiniai geriamo vandens ir vandens aplinkos apsaugos reikalavimai.
  8. Skatinamas tausaus augalų apsaugos produktų naudojimas.

Integruota kenkėjų kontrolė

  1. Ke nksmingų organizmų prevenciją ir (arba) slopinimą reikėtų užtikrinti arba remti pasitelkiant, be kitų, pirmiausia šias priemones:
  • sėjomainą,
  • tinkamų kultivavimo metodų naudojimą (pvz., sėklos guoliavietės formavimą, sėjos laiką ir tankumą, įsėlius, dirvosauginį žemės dirbimą, genėjimą ir sėją neįterpiant sėklų),
  • kai tinkama, atsparių veislių ir standartinių ir (arba) sertifikuotų sėklų ir sodinamųjų medžiagų naudojimą,
  • subalansuotos tręšimo, kalkinimo, drėkinimo ir (arba) drenažo praktiką,
  • kenksmingų organizmų plitimo prevenciją taikant higienos priemones (pvz., reguliariai plauti agregatus ir įrangą),
  • svarbių naudingų organizmų apsaugą.
  1. Turi būti vykdoma kenksmingų organizmų stebėsena naudojant tinkamus metodus ir priemones, jei jos yra. Šios priemonės turėtų apimti, kai įmanoma, moksliškai pagrįstus įspėjimus, prognozes ir ankstyvos diagnozės sistemas, turėtų būti atsižvelgiama į profesionalių kvalifikuotų konsultantų patarimus.
  2. Remdamasis stebėsenos rezultatais, profesionalus naudotojas turi nuspręsti, ar taikyti augalų apsaugos produktus ir kada jas taikyti. Priimant sprendimus, svarbu vadovautis tiksliomis ir moksliškai pagrįstomis ribinėmis kenkėjų žalingumo vertėmis. Jei įmanoma, prieš apdorojant būtina atsižvelgti į konkrečiam regionui, konkrečioms vietovėms, konkrečioms žemės ūkio kultūroms ir konkrečioms klimato sąlygoms nustatytus kenksmingų organizmų žalingumo ribinius lygius.
  3. Tais atvejai, kai necheminės priemonės užtikrina užtikrina pakankamą kenkėjų kontrolę joms turėtų būti teikiama pirmenybė.
  4. Purškiami augalų apsaugos produktai turi būti konkrečiai pritaikyti tikslui ir pasižymėti mažiausiu šalutiniu poveikiu žmonių sveikatai, netiksliniams organizmams ir aplinkai.
  5. Profesionalus naudotojas turėtų užtikrinti, kad naudojamų augalų apsaugos produktų ir kitų intervencijos formų kiekis nebūtų per didelis ir nedidintų kenksmingų organizmų populiacijos atsparumo vystymosi rizikos.
  6. Kai turima informacijos apie atsparumo augalų apsaugos priemonėms riziką ir kai dėl kenksmingų organizmų lygio ant žemės ūkio kultūrų augalų apsaugos produktus būtina purkšti kelis kartus, reikėtų taikyti kovos su atsparumu strategijas, kad purškiami produktai būtų naudojami veiksmingai. Todėl gali prireikti naudoti įvairius augalų apsaugos produktus ir skirtingais būdais.
  7. Remdamasis duomenimis apie augalų apsaugos produktų naudojimą ir kenksmingų organizmų stebėsenos rezultatais, profesionalus naudotojas turėtų patikrinti, ar sėkmingai taikytos augalų apsaugos priemonės.